My back pages

Žiema!

Ir aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie švenčia naują mėnesį, ar naują savaitę. BET aš tikrai esu iš tų žmonių, kurie švenčia naujo gyvenimo lapo atsiradimą, o žiema - netgi baltas lapas.

Nežinau kaip kiti, bet aš tobulai sugebu prisidirbti tiek prieš save, tiek prieš kitus. O išpirkdama kaltę prieš save visada pasižadu, kad iš naujo viską darysiu kitaip. Ir aš stengiuosi, labai nuoširdžiai, tikrai. Kartais net padarau kažką geresnio, nei buvau dariusi ankščiau.

Bet kas atsitinka su praeitais puslapiais? Su pernykščiais lapais? Tas pats, kas ir pas mūsų motulę gamtą. Jie niekur nedingsta, jie vis dar mumyse, po mumis. Jie lieka mūsų proto ir širdies kertelėse, atrodo, be jokio pavojaus,tačiau vos papūtus vėjui jie iškyla trigubu skausmu.

Aš keičiau daug ką: draugus, kurie norėjo man blogo. mokyklą, iš kurios bėgau. religiją, kurios nebeatpažinau. sienas, kuriose buvo per ankšta. jausmus, kurie taip ir tykojo už kampo manęs. žmones, kuriuos mylėjau, nes protas sakė kitaip. tada iškeičiau ir patį protą - nes tikriausiai buvo teisus.

Ką man tai kainavo? Žinojimą, kad manęs neiškeis.
Bet pagalvojus kas būtų jei būčiau nieko nekeitus? Ar dabar būtų mažiau skausmo? O gal tai augimas?

"..Jei tik pajėgtumėt girdėti augalų skleidžiamus garsus, priglaudę ausį prie rožės pumpuro, taip pat išgirstumėt jos vaitojimą ir klyksmus, atveriant savo grožį."

Mano antradienis susirgo

Visomis prasmėmis
 kartu su manim

mano danguj ir saulė kartais

Žinot, pirmą kartą perskaičiau visą savo dienoraštį nuo pradžių ir man jis pasirodė toks permirkęs nuo ašarų ir nevilties kaip mano paltas po šendieninio lietaus. Bėje, šiandien įsitikinau, kad lietus suartina. Ir NE, aš nešneku apie tas vieta iš romantinių filmų kai paprastas vyras lietuj lijant pamato fatališką moterį ir jie susižvalgo ir jis jai pasiūlo nueiti į savo galeriją ir pam.pampaaam. Jau pusmetį tuo nebetikiu. O grįžtant prie lietingo ryto, net ir tokiam dievo užkampy kaip mano mokykla pasirodė kažkas panašaus į jaukumo kibirkštėlę: merginos dalinosi šukomis suveltiems plaukams, skolinosi pudrą, bendrai taisėsi nubėgusį tušą, tuo tarpu vaikinai džiovino cigaretes. Vis geriau nei nieko? 

Dėl savęs ( ir dienoraščio) tiesiog noriu nuraminti (jei yra ką), kad žudytis neketinu, o blog'ą stengsiuosi palaikyti.Mano gyvenime atsitinka ir gerų dalykų tiesiog juos viešino facebook'e ir beviltiškai neturint kur dėti blogųjų naujienų kišu jas čia.Ir šiaip vos tik mane ištinka kokia nelaimė ar pasaulinis tvanas žvėriškai užsinoiru išsirašyti čia, o, gaila, bet vos tik atsitikusiam kokiam geram dalykėliui skambinu sesei.

Gal taip yra dėl to, kad neturiu daug draugų kuriem be jokios graužaties galėčiau išsakyti visas problemas, kurių man tikrai netrūksta. Juk visiem maloniau girdėti, kad žmogui, su kuriuo praleidi maždaug dvi valandas kas mėnesį, yra viskas gerai, o kaip puiku jei jis dar ir paskalų papasakoja! Ir dabar, pasakojant susimaščiau ar aš nesu tokia draugė. Bent jau nenorėčiau būti. Aš stengiuosi, man atrodo aš dabar beveik nieko kito nedarau tik stengiuosi bent kiek susitvarkyti gyvenimą. Kaip ten? Jei labai norėsi, pasistengsi ir tikėsi..? 

Gal ir išėis? 

Taip, buvo visai neblogas sekmadienis. Žinoma, buvo gerų dalykų: Išmokau gaminti sushi, tuoj eisiu į gerą filmą ir netgi pasijutau kažkam įdomi, o tai, mieli draugai atsitinka itin retai. 

Sekmadienis geras tiek, kiek gali būti diena po pasaulinio ašarų tvano. 

Ir manęs vis dėlto neapleidžia mintis kada aš baigiau viskuo džiaugtis? Ir kodėl ankščiau nemačiau savyje tiek liūdesio? Juk jis buvo, gal gerai, kad dabar veržiasi į viršų? Ir kiek man dar liko liūdesio dienų? Nes aš tikrai neįsivaizduoju iš kur pas mane tiek daug ašarų ir nevilties. 

Atrodo, kad atsigaunu tik prie džiaugsmu trykštančių žmonių, gal aš iš jų atimu džiaugsmą, mainais duodama liūdesį. Nežinau.

Bet juk kitą savaitę advento mugė, o tai reiškia ne ką kitą kaip naują džiaugsmo dozę. Tik pragyventi šitą savaitę. Kas man padės? Ir kodėl tos dozės tokios trumpalaikės..?