Šypsokis. Būk laiminga. Neliūdėk.
ir tik po daug laiko supranti kur tave atvedė šie žodžiai. ne žodžiai. kur atėjai paskui juos sekdamas. visi tie "viskas gerai'' šypsaisi, nes kitaip tiesiog negali būti. nes niekas nesuprastų. ir kaip aš dievinu tuos žmones, kurie neklausia kodėl. ir net neapkabina. tiesiog.
žiūriu į save veidrodyje ir galvoju kiek visam šitame reikale manęs. tos kuri gimė. kaip bjauroju save viskuo ką skaitau, ką valgau, kaip mąstau, kaip bandau atitikti idealus, kurios man perdavė kiti. Žinoma, žmonių su panašiais idealais yra. ir aš netgi jaučiuosi sava. Kiek mano čia manęs?
Neseniai buvau bažnyčioje. ir po tiek daug laiko net nenustebau. kiek daug žmonės gali padaryti iš baimės. tie žmonės bijo likti vieni, užtat tiki į dievą. atsisako savęs, nes bijo. kai kas sako, kad pinigai valdo pasaulį. nė velnio - baimė. O pinigai yra tik dar viena baimės išraiška.
ir kadangi artėja vasaris, atiduosiu duoklę tam apie ką visad bijojau rašyti, bei skaityti - meilę/ iškeiktą ir išaukštintą, naudojama kaip pigius (beveik nemokamus) narkotikus realybei pakelti. juos aš mečiau. švari. ir realybė dabar beveik nepakeliama.
ir žinau, kad negaliu į viską žiūrėti super romantiškai, kažkas pasikeitė/ Alpdama dėl kiekvieno pasitaikiusio hipsterio, manau praradau tikrą džiaugsmą. pirmosios dozės. mes atsisėdom ant galinės autobuso sedynės. jis mane apsikabino. lenkėsi link manęs, o aš vis galvojau kiek stotelių liko. rimtai. o juk ankščiau užtegdavo žvilgsnio į mane ir aš skraidau. gal aš tapau realiste - cinike? net juokinga nuo to pasidarė.
taigi nusprendžiau rašyti laiškus. ir ne tam, kas sedėjo šalia manęs. ir ne tam, kas mane buvo matęs. Jam. nusprendžiau vėl pradėti vartoti, kažką kas neturi nė menkiausio sąlyčio su realybe. seksiu Amelie pavydžiu, va taip.
o jei jau prakalbom apie autobusus - štai jums kažkiek TO