visą dieną galvojau, kad, matyt, laikas kažką parašyti. po to ilgai galvojau kokį įrašą rašyt. o gausis tikriausiai toks kažkoks kasdieninis. tegul
viskas prasidėjo nuo mašinėlės. dar neturiu nuotraukos, bet ji tokia tobula, kad atsibudus naktį einu jos paglostyt.buvo taip seniai laukta, ieškota, o radau prie šiukšliadėžių. tik tupi ant stalo ir laukia manęs. gera žinot, kad laukia.
tiesa, savaitę nieko kita negalėjau daryt tik rašyt. nes nešdama tą pačią mašinėlę į viršų kritau nuo laiptų, ir susidaužiau kelią. --
rašiau viską - pradėjau biografija ir nenusisekusiais laiškais, baigiau visokiais sąrašais. vienas iš jų - keisčiausių dalykų, kuriuos dariau ar norėčiau padaryti.
ir supratau, kad aš matyt būsiu iš tų keistų, bet juk taip gera suktis lietuje ir kiaurai peršlapti. užsikasti lapuose ir šaukti žiemą. po sunkios dienos rukyti dvi cigaretes iš karto. po filmo palysti po kėde, nes aš juk niekad iš tiesų nemačiau, kas būna po to kai raidės išnyksta. atsakymas - pikta valytoja.
ir niekaip nenustoju peikti saves už tai, kad nevertinu pakankamai to, ką turiu. nes juk turiu tai ko visada norėjau. visalaiką atsiranda to ar tų, kuriem nori pasakyti, bet neišdrįsti. net parašyti
how i wish how i wish you where here
we're just two lost souls swiming in a fish bowl
year after year
what have we found?
same old fears
wish you where here
bet viskas tik taip, kaip ir turi būt. o būna ir taip. kai pirmą kart sutiktas žmogus tau visiškai rimtai siūlo važiuoti į aliaską. o tu tiesiog fiziškai per silpna atsakyti bet ką panašaus į žodžius.
pažadink mane. and let's get back on the road!