Vos tik randu gabalėlį savęs ir rodos jau žinau kur ieškoti likusios dalies vėl viską pametu ir sumaišau.Ir taip vėl. Ir vėl. Nežinau ką daryti ir nuo kur pradėti, nieko nebežinau. Ir viskas ką šiuo metu sugebu daryti yra sakyti ir daryti tai, ką nori matyti kiti. To pasekoje lieku žvėriškai nepatenkinta savimi ir likusi viena su
generolu, jaučiuosi išdavusi informaciją priešams.
Visą kas man padeda nepaskęsti kaltės liūne yra prisiminimai apie žmones, su kuriais buvau atvira iki dugno, bet šie nepabėgo. Taip visą vakarą tik tai ir darau, kad susirinkinėju bet kokius savigarbos likučius, kol kas lyg dar ir nieko. Šią savaitę, numanau, tvano dar ne bus, tačiau dėl viso pikto Nojaus arkos statybos pradėtos. Ačiū nuolatiniam pagalbininkui
Robertui.
And do you have your own shelter from the storm?