Taip, buvo visai neblogas sekmadienis. Žinoma, buvo gerų dalykų: Išmokau gaminti sushi, tuoj eisiu į gerą filmą ir netgi pasijutau kažkam įdomi, o tai, mieli draugai atsitinka itin retai. 

Sekmadienis geras tiek, kiek gali būti diena po pasaulinio ašarų tvano. 

Ir manęs vis dėlto neapleidžia mintis kada aš baigiau viskuo džiaugtis? Ir kodėl ankščiau nemačiau savyje tiek liūdesio? Juk jis buvo, gal gerai, kad dabar veržiasi į viršų? Ir kiek man dar liko liūdesio dienų? Nes aš tikrai neįsivaizduoju iš kur pas mane tiek daug ašarų ir nevilties. 

Atrodo, kad atsigaunu tik prie džiaugsmu trykštančių žmonių, gal aš iš jų atimu džiaugsmą, mainais duodama liūdesį. Nežinau.

Bet juk kitą savaitę advento mugė, o tai reiškia ne ką kitą kaip naują džiaugsmo dozę. Tik pragyventi šitą savaitę. Kas man padės? Ir kodėl tos dozės tokios trumpalaikės..?