ašaros garais

Nepatikėsit. Aš laiminga. Juk visą savaitę buvau savyje, o tik pabuvus supranti kas per tobula netvarka esi. Žinot ką? Aš bent jau prisipažįstu, kad su manim ne viskas gerai. Ne visada džiaugiuosi tuo, ką turiu, nors turėčiau. Per retai sakau, kad myliu savo šuniui. Ir kitiem, galbūt. Ir tai šimtą kart geriau, nei aukštinti ir pačiam sau meluoti, Tikiu, kad nuo tiesos dovanų gaunu nepasitikėjimo savimi ir sumaišties, bet juk čia gyvenimas. Bent jau taip maniau. 

Bet, mielieji, juk aš vis dar matau kalėdinę lemputę tunelio gale! Kol ji ten - aš laiminga. tikrai.

________________________________

P.s. hard rains a-gonna fall. pažiūrėkit!

Hey Oh

Damn! Aš noriu ten būt! nesveikai! žvėriškai!
Kodėl norai tiesiog negali išsipildyti dabar. dabar ir čia?
Kodėl nebesuprantu nei savęs nei kitų. Kodėl aš taip keičiuosi?
neatpažįstamai? Juk turėtų būti kažkas toliau už šitų medinių gultų.
kažkas švelnesnio už tą šviesą tavyje. ir kažkas gražiau už nesutvarkytą kambarį manyje.
turėtų.

Poezija
  kalba tiems,
  kurie
  supranta daugiau
  negu
  gali jinai pasakyti.   Poezija
  yra ir tiems,
  kurie
  iš jos tyčiojasi,
  ir tiems, 
  kurie
  negali kalbėti
  arba
  yra
  užmiršti.
  Poezija
  lygiai taip pat yra -
  ir žvėrims,
  ir saulėgrąžoms,
  ir peteliškėms,
  ir ankstyvai
  gabiai
  paukščių liaudžiai.

pasitarus su gydytoju ir vaistininku

- Ei, ką ten skaitai?
- Martitaitį.
- Bet juk tu vis dar darai kalėdinį vakarėlį, taip?
____________________________________________________________________________________
 Gal tai ir nieko, bet mane sukrėtė.rimtai. ir kas buvo po to, nes visi draugiškai nusišypsojo ir nusprendė, kad man pagirios. Taip. Tikriausiai. 

Šeštadienį prigėriau per daug savasties. Dabar siaubingai skauda sielą.