mano penktadienis persisunkęs lietaus ašarom su vėjo neviltim. Viskas kas buvo vaivorikštė dingo. Tai nėra tai, kad to nebėra. Tai aš nieko nebematau. aš kvailai akla.ir slepiuosi nuo saulės.  manęs ieškančios.

manęs niekas neįkvėpia
manimi tik kvėpuoja
tas oras kaip švinas
akim ir ausim

nuoširžiai su neviltim, jūsų.

manęs

keliuosi anksti
kur saulė rytuos
žiūriu į vaikus
su karo lazdom
vaikai neliesti,
nors Dievą mylėk,
jų raudos atsiveria
beorėm erdvėm
ir kelias vaikai,
beveik neliesti,
jų sielos man kvepia
bedvasėm mintim