Žinot, pirmą kartą perskaičiau visą savo dienoraštį nuo pradžių ir man jis pasirodė toks permirkęs nuo ašarų ir nevilties kaip mano paltas po šendieninio lietaus. Bėje, šiandien įsitikinau, kad lietus suartina. Ir NE, aš nešneku apie tas vieta iš romantinių filmų kai paprastas vyras lietuj lijant pamato fatališką moterį ir jie susižvalgo ir jis jai pasiūlo nueiti į savo galeriją ir pam.pampaaam. Jau pusmetį tuo nebetikiu. O grįžtant prie lietingo ryto, net ir tokiam dievo užkampy kaip mano mokykla pasirodė kažkas panašaus į jaukumo kibirkštėlę: merginos dalinosi šukomis suveltiems plaukams, skolinosi pudrą, bendrai taisėsi nubėgusį tušą, tuo tarpu vaikinai džiovino cigaretes. Vis geriau nei nieko?
Dėl savęs ( ir dienoraščio) tiesiog noriu nuraminti (jei yra ką), kad žudytis neketinu, o blog'ą stengsiuosi palaikyti.Mano gyvenime atsitinka ir gerų dalykų tiesiog juos viešino facebook'e ir beviltiškai neturint kur dėti blogųjų naujienų kišu jas čia.Ir šiaip vos tik mane ištinka kokia nelaimė ar pasaulinis tvanas žvėriškai užsinoiru išsirašyti čia, o, gaila, bet vos tik atsitikusiam kokiam geram dalykėliui skambinu sesei.
Gal taip yra dėl to, kad neturiu daug draugų kuriem be jokios graužaties galėčiau išsakyti visas problemas, kurių man tikrai netrūksta. Juk visiem maloniau girdėti, kad žmogui, su kuriuo praleidi maždaug dvi valandas kas mėnesį, yra viskas gerai, o kaip puiku jei jis dar ir paskalų papasakoja! Ir dabar, pasakojant susimaščiau ar aš nesu tokia draugė. Bent jau nenorėčiau būti. Aš stengiuosi, man atrodo aš dabar beveik nieko kito nedarau tik stengiuosi bent kiek susitvarkyti gyvenimą. Kaip ten? Jei labai norėsi, pasistengsi ir tikėsi..?
Gal ir išėis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
kalba