Aš nieko nebegalvoju. Rimtai.Šiandien žmonės su manimi kalba, o aš į juos tik žiūriu. Paskui galvoju, kokį velnią aš čia veikiu? Su jais? Jie tik šneka kaip nekenčia viso pasaulio ir tik atlaidžiai nusišypso kai prisipažįstu, kad grįžusi skaitysiu. Noriu nieko nepasakius pabėgti ir kuo greičiau lėkti pas normalius žmones. Bet tada suprantu, kad tikriausiai neturiu kur bėgti ir toliau sėdžiu mąstydama. Gal nenormali esu tik aš?
Sėdžiu ir laukiu savo svajonių princo atvykusio pakeleivinga mašina, kuris kalbėtų haiku kalba ir turėtų krūva į save panašių draugų. Tada mes visi poetiškai (ilgai ir laimingai) keliautume iki vakarų pakrantės. Bet man jau vaidenasi. Einu valgyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
kalba