ženklai, keliai ir mašinėlė

visą dieną galvojau, kad, matyt, laikas kažką parašyti. po to ilgai galvojau kokį įrašą rašyt. o gausis tikriausiai  toks kažkoks kasdieninis. tegul
viskas prasidėjo nuo mašinėlės. dar neturiu nuotraukos, bet ji tokia tobula, kad atsibudus naktį einu jos paglostyt.buvo taip seniai laukta, ieškota, o radau prie šiukšliadėžių. tik tupi ant stalo ir laukia manęs. gera žinot, kad laukia.
tiesa, savaitę nieko kita negalėjau daryt tik rašyt. nes nešdama tą pačią mašinėlę į viršų kritau nuo laiptų, ir susidaužiau kelią. --
rašiau viską - pradėjau biografija ir nenusisekusiais laiškais, baigiau visokiais sąrašais. vienas iš jų - keisčiausių dalykų, kuriuos dariau ar norėčiau padaryti.
ir supratau, kad aš matyt būsiu iš tų keistų, bet juk taip gera suktis lietuje ir kiaurai peršlapti. užsikasti lapuose ir šaukti žiemą. po sunkios dienos rukyti dvi cigaretes iš karto. po filmo palysti po kėde, nes aš juk niekad iš tiesų nemačiau, kas būna po to kai raidės išnyksta. atsakymas - pikta valytoja.
ir niekaip nenustoju peikti saves už tai, kad nevertinu pakankamai to, ką turiu. nes juk turiu tai ko visada norėjau. visalaiką atsiranda to ar tų, kuriem nori pasakyti, bet neišdrįsti. net parašyti

how i wish how i wish you where here
we're just two lost souls swiming in a fish bowl
year after year
what have we found?
same old fears
wish you where here

bet viskas tik taip, kaip ir turi būt. o būna ir taip. kai pirmą kart sutiktas žmogus tau visiškai rimtai siūlo važiuoti į aliaską. o tu tiesiog fiziškai per silpna atsakyti bet ką panašaus į žodžius.

pažadink mane. and let's get back on the road!

savaitės beprasmybės

Pirmiausia buvo savaitės neaiškios įtampos nežinia kam. Pereini į tam tikrą būsena, kai pats nesuvoki, kam taip nerimauji, aiškiai persimokai. O nemiegi naktimis ne dėl to, kad būtų linksma, o dėl to, kad papraščiausiai nebeišeina. Savo neblaiviu protu suvokiau tik tiek: priverti save mokytis daugiau negu gali *kodėl?* kad įstotum į gerą gimnaziją *kammanjosreikia?* ir į šitą klausimą niekaip negalėjau atsakyti. Įstoti į gerą universitetą? *kammanjoreikia?* turėti gerą ateitį? *nėvelnioneužtikrina*
Po to tiesiog nustojau svarstyti ir tiesiog mokiausi, nes taip reikia. Po to buvo egzaminai. Aš supanikavau. Neliko nei geros ateities, nei reikia. aš tiesiog išėjau.

Po to grįžau ir nusprendžiau viską mesti. atsisėdau ir trečią kartą pažiūrėjau, matyt, tuo metu labiausiai tikusį filmą, o po to ant sienos užsiklijavau lapą su "SOCIETY HAVE MERCY ON ME / HOPE YOU'RE NOT ANGRY IF I DISAGREE".

ir rūkiau, valkiojausi, praktiškai persikėliau gyvent į balkoną, sunkiais rytais valgydavau sumuštinius ir peržiūrėjau tiek serialų, kad net bloga pagalvot. Geriau nepasidarė, bet išgyvenau.

kol vieną rytą atsibudau ir supratau, kad nebenoriu.

 

nėra nieko baisiau kaip tas tuščias lapas pradžioj, kai nežinai kokio velnio čia vėl atsiradai.

Po to prisimeni, kad per fiziką (?) sugalvojai parašyti 6 įrašus apie vasarą savo šuniuko 6-ojo gimtadienio proga. ir tada tai atrodė gera idėja. kad ir kaip bebūtų ištiesų. Laibūnie!