savaitės beprasmybės

Pirmiausia buvo savaitės neaiškios įtampos nežinia kam. Pereini į tam tikrą būsena, kai pats nesuvoki, kam taip nerimauji, aiškiai persimokai. O nemiegi naktimis ne dėl to, kad būtų linksma, o dėl to, kad papraščiausiai nebeišeina. Savo neblaiviu protu suvokiau tik tiek: priverti save mokytis daugiau negu gali *kodėl?* kad įstotum į gerą gimnaziją *kammanjosreikia?* ir į šitą klausimą niekaip negalėjau atsakyti. Įstoti į gerą universitetą? *kammanjoreikia?* turėti gerą ateitį? *nėvelnioneužtikrina*
Po to tiesiog nustojau svarstyti ir tiesiog mokiausi, nes taip reikia. Po to buvo egzaminai. Aš supanikavau. Neliko nei geros ateities, nei reikia. aš tiesiog išėjau.

Po to grįžau ir nusprendžiau viską mesti. atsisėdau ir trečią kartą pažiūrėjau, matyt, tuo metu labiausiai tikusį filmą, o po to ant sienos užsiklijavau lapą su "SOCIETY HAVE MERCY ON ME / HOPE YOU'RE NOT ANGRY IF I DISAGREE".

ir rūkiau, valkiojausi, praktiškai persikėliau gyvent į balkoną, sunkiais rytais valgydavau sumuštinius ir peržiūrėjau tiek serialų, kad net bloga pagalvot. Geriau nepasidarė, bet išgyvenau.

kol vieną rytą atsibudau ir supratau, kad nebenoriu.