Niekada daug nieko nemaniau. Na, tikriausiai maniau, tik niekada daug nešnekėjau. Tikriausiai dėl to, kad buvau įstrigusi savo pačios rėmuose, paveiksle, kurį pakankamai atmestinai nupaišiau aš, o man padėjo tėvai ir šalia tuo metu buvę žmonės. Dabar vaikštau su tuo paveikslu, jau pabodusiomis spalvomis. Taip norėčiau kažką pakeisti! Bet viskas ką galiu padaryti, tai tik piešti ant viršaus. Žinot, kas atsitinka kai pieši ant viršaus. Viskas susimaišo ir gaunasi ne-są-mo-nė. Keista, kad žodis "nesąmonė" yra lyg pasąmoninis reiškinys t.y sukurtas ne sąmonės jėga. Tokie paveikslai keisti, bet kažkuo žavi, ar ne? Man asmeniškai jie žymiai mielesni už nunešiotus metų metais ir visiškai nepakeistus.Gal jums ką tik pasirodė, kad aš įsimylėjus savo paveikslą, tačiau taip toli gražu nėra. O jei jau prakalbau apie drobes, dėl to čia ir atsidūriau. Kaip ir daugelis su šiomis svetainėmis bendraujančių žmonių turėjau ne viena, ir ne du blogus. Tiesą sakant tris. Visi mano bandymai jiems įkvėpti gyvybės baigdavosi savo pačios gyvybės iškvėpimu. Jos turiu nedaug, mažai tikriausiai jos ir duodavau. Kiekvienas paskutinis įrašas kiekviename blog'e būdavo maždaug toks: " Dieeeeeve koodėl negaliu turėt normalaus gyvenimo??? Kooodėėl?". Ir taip toliau, ir panašiai. Jei paskutinis šio blog'o (kurio pavadinimas man toks mielas, ačiū Tau Bob Dylan) bus kažkas panašaus, tai mielieji labai atsiprašau ir iš anksto prašau nusiųsti man į privat'a žinutę: " Nieko tokio, tu dar sutiksi vaikiną, kuris nebus šiknius ir netgi bus kažkas panašaus į Woody Allen. Dont worry be happy, Me Si Vu! " Būsiu dėkinga, Muuah!
Taaigi taip pradedu paišyti savo baltą drobę, tikiuosi per daug nesusimoviau, bet iš tiesų tai man nelabai rūpi. Labiausios nakties, ar vakaro, mielieji!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
kalba